Bilionių kaimo etnoarchitektūrinė sodyba (unikalus kodas Kultūros vertybių registre – 1627) – tai vienas iš dviejų Šilalės rajono savivaldybėje esančių tokio pobūdžio kultūros paveldo objektų. Sodyba (namas, tvartas su daržine, malkinė) didingo Bilionių piliakalnio papėdėje įkurta XIX a. pabaigoje – XX amžiaus pradžioje (klėtis ir malkinė statyta 1930 m.).
Istorinis, nesudarkytas, žiogrių tvora apjuostos sodybos išplanavimas, seni pastatai, didelis sodas, po namo langais giles barstantys trys galingi išlakūs ąžuolai, gyvybingi seni medžiai, tradicinės kaimo darželių gėlės – bijūnai, rūtos, mėtos, šalavijai, jau retai kur besutinkamas diemedis ir aplinka – į pietus besileidžiančioje žemumoje tvenkinys su salelėmis, kitoje kaimo kelio pusėje terasomis aukštyn kylantis piliakalnis – visa tai kuria išskirtinę aurą, kurią išlaikyti pasiryžusi sodyboje šeimininkaujanti jauna kauniečių Editos ir Dariaus Navardauskų šeima. Jų pastangomis skiedromis perdengti visų pastatų stogai, ištaisytos kai kurios anksčiau vykdytų remontų klaidos: nuluptos vidaus sienas dengusios plokštės ir atidengtos originalios ąžuolinių rąstų sienos, atkurtos medinės lentų grindys, iš apskardinimo ištraukti mūriniai kaminai. Dar laukia sudėtingi supuvusių, susidėvėjusių sienojų keitimo, konstrukcijų, pamatų stiprinimo, pastatų pritaikymo darbai. Šeimininkai atviri vietos bendruomenei, turistams, visiems, besidomintiems krašto istorija, etnografija.
Duotas leidimas arti piliakalnį
Šalia, piliakalnio šlaituose, plytėjo sodybos savininko Juozo Rupšlaukio žemė. Knygoje „Bilionių piliakalnis – nauji Žemaitijos istorijos faktai“ Jurgita Viršilienė pateikia tokius dokumentuotus faktus: 1924 m. gruodžio 29 d. Šilalės vidurinės mokyklos mokinys J. Rupšlaukis rašė Petrui Tarasenkai apie tai, kad piliakalnio savininkas Juozas Rupšlaukis, ardamas piliakalnį, rado malūnėlio rankeną, malamųjų girnų atskalų. Įsteigus prie Švietimo ministerijos Valstybės archeologijos komisiją, J. Rupšlaukis, pasirašęs pasižadėjimą „saugoti ir globoti senovės paminklą“, iškart kreipėsi į Komisiją, prašydamas leisti arti piliakalnį toliau, motyvuodamas tuo, kad turi mažai žemės (nurodo 27 ha) ir kad didžiąją dirbamos žemės dalį sudaro piliakalnio teritorija, už kurią jis moka nemažus mokesčius.
Knygoje „Bilionių piliakalnis – nauji Žemaitijos istorijos faktai“ pateikiamas nuovados viršininko atsakymas Valstybinei archeologijos komisijai: „Grąžindamas raštą pranešu, kad J. Rupšlaukio prašymą reikėtų patenkinti, nes pastarojo beveik visos dirvos yra to piliakalnio šlaituose. Pati piliakalnio viršūnė taipgi yra dirbama, bet savininkas dabar pasižadėjo nebearti, o palikti ganykla. Aš jam leidau naudotis to piliakalnio dirvomis išskiriant pačią kalno viršūnę, nes to kalno viršūnės arimas ardo patį piliakalnio išvaizdą. Laukuva, 1935 m. spalio 14 d. Nuovados viršininkas“.
Nors ir beraštis (dokumentus už J. Rupšlaukį pasirašinėjo tai vienas, tai kitas žmogus), kultūrai buvo imlus ir neabejingas: aplinkinių kaimų gyventojai gausiai rinkdavosi į jo sodyboje vykusius pirmuosis lietuviškus vakarus, vaidinimus.
Renkasi menininkai
Šioje istorinėje naujųjų šeimininkų Navardauskų puoselėjamoje sodyboje ne pirmi metai į tradicinį tautodailės plenerą „Šimtmečio veidai ir vaizdai“ renkasi menininkai, siekiantys stiprinti ir puoselėti istorinę atmintį. Šiemet vykęs liepos pabaigoje buvo skirtas Tautodailės metams paminėti: plenere dirbę menininkai savo darbuose įamžino Bilionių seniūnijos kaimų pavadinimus, drožė iš medžio skulptūras, Užgavėnių kaukes, tapė sodybą supančią aplinką, kraštovaizdį.
Kiekviename plenere svarbi vieta skiriama ne tik pažinčiai su etnografine sodyba, jos statybos technologijomis, unikaliais elementais, dalyviams pristatomas ir piliakalnis. Anksčiau, vykstant archeologiniams tyrinėjimams, sodyboje apsistoję tyrėjai mielai dalijosi savo atradimais ir istorinėmis įžvalgomis su šalia triūsiančiais menininkais, pasiryžusiais įamžinti šį tapybišką kultūros paveldo objektą bei patį archeologinių tyrinėjimų procesą. Šiemet Klaipėdos universiteto doc. dr. Gintautas Zabiela ir Žemaičių kultūros draugijos pirmininkė, savivaldybės paveldotvarkininkė J.Viršilienė pristatė pavasarį pasirodžiusią knygą „Bilionių piliakalnis – nauji Žemaitijos istorijos faktai“, apibendrinusią keletą metų vykusių tyrinėjimų rezultatus.
Sodybos šeimininkai mielai suteikia erdvę seniūnijos renginiams, pastogę turistams, keliautojams, vykdo edukacines programas, atkuriančias ryšį su aplinka, šio krašto tradicijomis.
Prabėgus vos savaitei po Žolinės, E. Navardauskienė kvietė į kūrybines žolynų dirbtuves, kurių metu tautodailininkė Gintvilė Giedraitienė (Giedražolė) mokė pinti iš įvairių žolynų. Prieš Kalėdas lavinti kalėdinių vainikų pynimo įgūdžiai, artimiausiuose planuose – sodų rišimo pamokos. Dar daug planų, užmojų ir veiklų puoselėja sodybos šeimininkai. Svarbiausia, kad visuose – išskirtinė vieta bilioniškiams, užaugusiems ir įaugusiems į šią aplinką. Gyva, skleidžianti kultūrą sodyba, tapusi ir vietos bendruomenės savastimi, kuria taip svarbią, nenusakomą, nedažnai kur pajuntamą vietos dvasią, kuri čia kviečia vėl sugrįžti.
Kultūros paveldo departamento informacija
