Pasipriešinimas Pagalbinio apvaisinimo įstatymui: isterija be mokslinio pagrindo

Birželio 28 d. Seimui priėmus Pagalbinio apvaisinimo įstatymą, žiniasklaidoje ėmė mirgėti straipsniai, esą šį teisės aktą „prastūmė” Bažnyčia, norinti sugrąžinti Lietuvą į tamsiuosius laikus.  Bene dažniausiai girdimas kaltinimas – kad įstatyme numatytas kiaušialąsčių, o ne embrionų, šaldymas yra neefektyvus ir kenkia moters sveikatai.  Kaip yra iš tikrųjų ir kam yra naudinga pastarųjų dienų isterija nukreipta prieš Pagalbinio apvaisinimo įstatymą?  Šiuos klausimus komentuoja LSMU histologijos ir embriologijos katedros vedėja, profesorė habil. dr. Angelija Valančiūtė.

Pradėkime nuo esmės: ar tikrai didelio embrionų skaičiaus pagaminimas ir užšaldymas yra būtini, norint atlikti sėkmingą Pagalbinį apvaisinimą?
Apskritai pagalbinio apvaisinimo metu sėkmė nėra labai didelė, jeigu Europos vidurkis pagal nėštumo skaičių siekia maždaug 25 proc., o gimdymų vos 15 proc. Vadinasi, vienas iš pagalbinio apvaisinimo 5-6 ciklų yra sėkmingas ir žmonės turėtų būti tam pasiruošę, kad jiems gali tekti kartoti daug kartų šią procedūrą. Tačiau embrionus šaldyti šiais laikais jau nėra būtina. Galima šaldyti kiaušialąstes ir pasiekti tokių pačių rezultatų kaip ir šaldant embrionus ar netgi geresnių.

Tie, kurie sako, kad neleidžiant šaldyti embrionų, moteriai reikės daug iškentėti, nes reikės daug kartų naudoti hormoninius preparatus ir imti kiaušialąstes – klysta. Galima vieną kartą „pastimuliavus” kiaušides, paimti kiaušinėlių tiek, kiek pavyksta ir su jais elgtis dvejopai: arba sukurti embrionus, arba užšaldyti kiaušinėlius vėlesniam naudojimui. Taigi, visiškai nereikės kartoti pilno medikamentų vartojimo ciklo, kuris būna sunkus moteriai, nes galima bus paimti kiaušialąstes ir jas panaudoti sekančiam etape.
Dirbtinio apvaisinimo paslaugas teikiančių klinikų atstovai jūsų ko gero paklaustų: kam smulkintis?  Koks skirtumas ar šaldom embrionus ar kiaušialąstes?
Pirmiausia, embrionas jau yra žmogaus gyvybė. Visi embriologijos vadovėliai rašo ir mokslo žmonės visiškai sutaria tuo klausimu, kad embrionas yra gyvybė nuo pat apvaisinimo momento, kai susilieja moteriška ir vyriška ląstelė ir susidaro zigota. Ta gyvybė turi tik jai vienai būdingą unikalų genetinį kodą, todėl embrionus užšaldyti ir po to juos naikinti jau reiškia prasidėjusios žmogaus gyvybės naikinimą.  Naudojant kiaušialąstes, jei šeima jau nebenori turėti daugiau vaikų, tas sušaldytas kiaušialąstės sunaikinti yra etiškai paprastesnis būdas.

Kitas argumentas platesnis – prieš griebiantis dirbtinio apvaisinimo reikia pirmiausiai išbandyti kitas, mažiau invazines ir ekonomiškesnes priemones, pirmiausia ištirti moters hormonų svyravimus viso reprodukcinio ciklo metu ir išsiaiškinti tikslias nevaisingumo priežastis.  Didžiojoje Britanijoje ir Olandijoje buvo atliktos studijos, kurios parodė, kad taikant alternatyvias priemones, galima pasiekti labai panašių ar net geresnių rezultatų negu taikant dirbtinį apvaisinimą.  Taip pat tai būtų žymiai pigiau negu taikyti pagalbinio apvaisinimo procedūras.
Kodėl būtent eskaluojamas pagalbinis apvaisinimas, jeigu yra pigesnių, efektyvesnių priemonių, kaip hormonų terapija ir pan.? Ar tai daroma verslo sumetimais, dėl pinigų?
Hormonų terapija ne visada padės – reikia būti teisingiems, bet ji ir taikoma, toli gražu, ne visada. Deja dažnai yra rekomenduojama pagalbinio apvaisinimo procedūra vietoj to, kad būtų labai detaliai išaiškintos tikrosios nevaisingumo priežastys. Lietuvoje iki šiol dirbtinį apvaisinimą atlieka tik privačios medicinos įstaigos ir ši procedūra labai brangiai kainuoja.

Dar grįžtant prie įstatymo: vienas iš jo kritikus siutinančių punktų yra lytinių ląstelių donorystės draudimas. Gal galėtumėte paaiškinti, kas tai yra ir kodėl toks draudimas numatytas įstatyme?

Lytinių ląstelių donorystė mažoje šalyje, ypač anoniminė lytinių ląstelių donorystė – nėra gerai. Yra buvę garsiai nuaidėjusių skandalų visame pasaulyje, kai Olandijoje buvo išplatintos genetinės ligos apvaisinus vieno vyro sperma šimtą moterų. Be to, kai lytinių ląstelių donoras yra anoniminis, yra atimama teisė vaikui žinoti savo tėvus ir dėl to neišvengiamai atsiras didelių problemų, kada tas pradėtas mėgintuvėlyje vaikas pradės ieškoti savo biologinių tėvų.  Šiuo metu yra pabrėžiamos nevaisingos poros teisės, o yra pamirštama apie dar negimusio, bet gimsiančio vaiko, kuris domėsis savo tėvais, interesus.

Ar medicina yra tapusi verslu, ar mokslas netampa verslo įrankiu?
Žinot, aš kaip mokslininkė, nenorėčiau taip nihilistiškai manyti, bet pasaulyje yra buvę skandalų, kai pagal kompanijų užsakymą būdavo rengiami tyrimai ir falsifikuojami rezultatai ir panašiai. Tai yra buvę pasaulyje ne kartą.