Prieš rinkimus žadėtų ambicingų projektų kol kas nematyti

2019-aisiais išrinkta Šilalės rajono savivaldybės taryba pradeda skaičiuoti trečiuosius darbo metus. Apie tai, kokie buvo praėjusieji veiklos metai, kokių rezultatų pavyko pasiekti ir kokios asmenines patirties įgijo per šį laikotarpį, kalbamės su pirmą kadenciją taryboje dirbančia Tėvynės Sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos seniūne, Seimo nario Jono Gudausko patarėja Rima Norvilienė. 

– Dveji pastarieji metai prabėgo jau aktyviai dalyvaujant savivaldybės tarybos veikloje. Iki tol ne vienerius metus buvote savivaldybės atstove spaudai, dirbote tuomečio mero J. Gudausko komandoje. Ar ši patirtis padėjo, tapus savivaldybės tarybos nare?

– Žvelgdama į ankstesnę patirtį, nepavadinčiau savęs tik stebėtoja – buvau komandos dalis, teko prisidėti generuojant idėjas skirtingose srityse, pradedant švietimu, kultūra, nevyriausybinėmis organizacijomis, baigiant sveikata, socialiniais reikalais, žemės ūkiu. Ir vis dėlto iki pirmojo tarybos posėdžio viskas atrodė daug paprasčiau. Atsakomybės svorį bei jo keliamą įtampą suvoki, tik ją prisiėmęs. Už tarybos nario už arba prieš slepiasidaug valandų skaitymo, analizės, įžvalgų. Reikia numatyti, kaip vienas ar kitas sprendimas paveiks žmonių interesus, aiškiai ir pagrįstai susidėlioti prioritetus bei įžvelgti visumą. Man svarbu, kad kiekvienam savo sprendimui galėčiau suteikti loginį pagrindą. Tik tada gali būti užtikrinta, jog darbą atlikau sąžiningai ir jaustis rami, kad padariau viską, ką galėjau.

O ankstesnės patirtys visuomet padeda. Tapus tarybos nare, skaityti ir suprasti teisinius dokumentus man jau nebuvo naujiena. Gelbėja ir komunikaciniai gebėjimai: niekada nevengiu kreiptis į sprendimo projekto rengėjus, jeigu kyla neaiškumų. Esu įsitikinusi, jog kalbėtis, bendradarbiauti, klausti – yra pagrindas sėkmingam komandiniam darbui.     

– Dėl darbo patirties, ilgametės aktyvios veiklos visuomeniniame ir politiniame gyvenime įgijote nemažai politinio svorio. Ir vis tik kartais vis dar esate pavadinama jauna politike, apeliuojant ne tik į amžių, bet ir į patirtį. Kaip manote, ar žmogaus amžius politikoje nėra pernelyg akcentuojamas?

– Dažnai girdime sakant, kad jaunų žmonių ir jų potencialo labai reikia ir trūksta. Bet vos atsiduri politikoje, jaunystė akcentuojama kaip priekaištas. Tačiau aš manau, kad amžius nėra savaime reikšmingas dalykas ir neturėtų būti kliūtis. Svarbiausia – įgūdžiai, žinios, vidinė kultūra, entuziazmas, užsidegimas ir tikėjimas tuo, ką darai. Tačiau neretai politiniai oponentai, stokodami argumentų, lyg šiaudo griebiasi paskutinio „kozirio“– amžiaus.

Tapti TS-LKD partijos nare prieš aštuonerius metus mane pakvietė jos lyderis J. Gudauskas. Tuomet nė kiek nesudvejojau: ši politinė organizacija turi daug stiprių asmenybių tiek rajone, tiek visoje šalyje. Manęs jokiu būdu nesuviliotų idėja jungtis prie partijos, stokojančios savo identiteto, vertybių ir lyderių, net jei turėčiau daugiau galimybių pastarąją poziciją užimti pati. Geriau eiti sunkesniu keliu – išsikovoti vietą po saule atkakliu darbu ir taip pelnyti pasitikėjimą. O visus sunkumus padeda įveikti šeima ir didžiulis jos palaikymas.

– Kaip svarbų dalyką visose gyvenimo srityse akcentuojate šeimą ir jos palaikymą. O kiek laiko jai galite skirti? Ar jo dar lieka asmeniniams pomėgiams? Beje, gal galite atskleisti kokie jie?

– Džiaugiuosi, kad, išskyrus brolį, visi artimieji gyvena Šilalėje: tėvai, sesuo su šeima. Mano vyras Ričardas tarnauja Pajūryje įsikūrusiame Brigados generolo Motiejaus Pečiuliono artilerijos batalione. Esame sesers vaikų krikštatėviai, tad vienas didžiausių malonumų mums – leisti laiką kartu. Jau senokai esame pamėgę keliones po Šilalės kraštą, prie mūsų dažnai prisijungia ir sesuo su šeima. Tad nors laiko su artimaisiais visada norisi daugiau, manau, jo užtenka, svarbu jį praleisti kokybiškai.

Be to, kadangi, galima sakyti, esame „išmaišę“ visą rajoną, prisikaupus begalei informacijos ir nuotraukų, socialiniame tinkle „Facebook“ sukūriau iniciatyvą „Negirdėti faktai apie Šilalę“. Daugiau nei trejus metus jais dalinuosi su bemaž penkiais tūkstančių žmonių. Džiaugiuosi galimybe parodyti, koks gražus ir lankytinomis vietomis turtingas yra mano gimtasis kraštas.

Tad bene pirmiausia į mano pomėgių sąrašą patenka aktyvus laisvalaikis, bendravimas ir net kasdienė veikla. Tačiau yra ir kita mano pusė, kuri dažnai nustebina aplinkinius – esu žmogus, kuris labiau mėgsta klausytis nei kalbėti, o mano ramybės uostas – namai. Juose labiausiai pailsiu, ir ne tik dalydamasi dienos darbų įspūdžiais su vyru, bet ir labai mėgstu žiūrėti filmus: psichologinius, mistinius trilerius, biografinę dokumentiką, po kurios dažnai susidomiu iškiliomis ir įkvepiančiomis asmenybėmis. Taigi laikas, skirtas sau, suteikia erdvės mintims ir būsimiems darbams.

– Praėjusiuose savivaldybių tarybų rinkimuose Jus palaikė nemažas skaičius rajono gyventojų. Tai rodo, kad per daugelį metų užmegzta daug draugysčių, bendrysčių. Ar tapus žmonių atstove rajono savivaldoje to bendravimo padaugėjo? Ar jis pakito?

– Rinkimuose mane palaikiusių kraštiečių skaičius tikrai džiugina, teikia vidinio pasitenkinimo dėl to, ką ir kaip darau. O bendravimo tikrai padaugėjo. Būna, jog tiesiog gatvėje šilališkiai sustabdo, norėdami pasikalbėti apie konkrečius taryboje svarstomus klausimus, prašo paaiškinti vieną ar kitą situaciją. Daugiau įvairių prašymų ar pasiūlymų sulaukiu ir socialinėje erdvėje. Principingai atsakau kiekvienam besikreipiančiam, nesiteisindama laiko trūkumu ir neignoruodama kritiškų nuomonių. Sukdamas į politiką turi būti pasiruošęs adekvačiai reaguoti į kritiką. Didelių konfliktų paprastai nekyla, nes laikausi tokios nuomonės – kokį bendravimo toną užduodi, tokį ir gauni atgal.

– Esate minėjusi, kad dabartiniam rajono merui bei jo komandai trūksta lyderystės. O kaip suprantate kas yra tas politinis lyderis? Ir ar Šilalėje jų yra?

– Mane glumina žema politinė kultūra, ypač – mero noras nutildyti kolegas, bendravimas „iš aukšto“, rodant nepagarbą oponentams, pakeltas balso tonas, leidimas sau pasišaipyti iš kito nuomonės. Jeigu kažkam toks elgesys yra normalus, tai nereiškia, jog jis priimtinas visiems. Ir negi tikrai toks žmogus turėtų atstovauti mūsų rajonui ir jį reprezentuoti? Mano magistrinio darbo Mykolo Romerio universitete tema buvo apie personalo vadybą, domiuosi šia sritimi iki šiol, skaitau naujausią literatūrą, todėl lyderis man asocijuojasi su visai kitomis savybėmis ir kitokiu elgesiu. Mano įsitikinimu, lyderis yra žmogus, gebantis atskleisti ne tik geriausias darbuotojų, bet ir savo krašto savybes. Esu tikra, jog mūsų rajone tokių žmonių yra, tik reikia juos atrasti ir leisti jiems veikti.

•  

– Kaip apibūdintumėte šios kadencijos savivaldybės tarybos darbą? Ko trūksta rajono vadovavime, jog padvelktų šviežiais, inovatyviais, į klestėjimą orientuotais vėjais?

– Tarybos kadencija įpusėjo, bet vis dar ieškoma praėjusios valdžios „nusikaltimų“, nepadarytų darbų. Tam eikvojama daug energijos ir produktyvaus laiko, kuris galėtų būti skiriamas naujiems darbams. Žinoma, daugelį dalykų koreguoja užklupęs karantinas, bet juo, man atrodo, yra dangstomas neveiklumas, nuobodulys. Pasigendu naujovių, entuziazmo, realizuojant idėjas. Kita vertus, pirmiausia reikia jų turėti. Deja, naujoji valdžia kol kas nieko nesukūrė, išskyrus tai, kad įgyvendina jau seniai parengtus ir planuotus projektus. Juk ir Kultūros centras, ir sporto salė jau buvo numatyti, tik pernai netikėtai gauti pinigai leido pradėti statybas. Gaila, kad mūsų rajonas atrodo tarsi sustingęs laike: darbai vyksta iš inercijos, tačiau jokių ambicingų projektų, jokių pokyčių, apie kuriuos buvo daug kalbama prieš rinkimus, nesimato.

Rajono valdyme labai trūksta ne tik lyderystės, ūkiškumo, bet ir bendradarbiavimo. Esu komandos žmogus, todėl manau, jog politikams būtina kalbėtis, bet dialogas nevyksta. Per pastaruosius dvejus metus mūsų frakcija turėjo vos vieną ir tą patį nieko vertą pokalbį su rajono vadovu. O ir viešumoje iškylantys mero komandos nesutarimai tarsi patvirtina, kad negebama dirbti komandoje, būti vieningiems.

Matau didžiulį potencialą turizmo, žemės ūkio srityse, turiu idėjų, kaip būtų galima mūsų miestą bent šiek tiek atgaivinti (matau Šilalę kaip šeimos miestą, kur lengvai pasiekiami darželiai, mokyklos, darbas, sporto aikštynai, žaliosios zonos, kultūros renginiai ir pan.), tačiau tai niekam neįdomu. Ir nors dabartinė valdžia pati neturi jokios ilgalaikės rajono vizijos, visų kitų pasiūlymai yra ignoruojami. Tai mane liūdina ne tik kaip politikę, bet ir kaip šilališkę.

– Kuo asmeniškai galite pasidžiaugti, atsigręždama į praėjusius dvejus metus savivaldybės taryboje? Kokius esminius tikslus brėžtumėte likusiai kadencijos daliai?

– Džiaugiuosi prisidėjusi prie įgyvendintų darbų, pavyzdžiui, Žadeikiuose įkuriant Trečiojo amžiaus universiteto filialą, Šilalės lopšelyje-darželyje „Žiogelis“ įsteigiant papildomų etatų, tik kantrybė padėjo pasiekti, kad į Kelių priežiūros ir plėtros programą buvo įtraukta Šilalės Lakštingalų gatvės sutvarkymas, padidintos vienkartinės išmokos sunkiems ligoniams ir kt.

Manau, jog turime plėtoti rajone turizmo sferą, kuri apima apgyvendinimo, maitinimo, pramogų sektorius. Švietimas yra viso ko pagrindas, todėl vertas didžiausių investicijų. Siektinas dalykas – kelionių išlaidų kompensavimas mokytojams, o vėliau – ir kitiems specialistams, kurių pas mus trūksta, pavyzdžiui, logopedams, psichologams, gydytojams, sporto treneriams ir t.t. Norėtųsi, kad daugiau dėmesio būtų skirta globaliems šilališkiams, nes jų žinios bei patirtis gali prisidėti prie rajono gerovės, kad būtų pradėtos įgyvendinti emigrantų grąžinimo programos, kad pagaliau pajudėtų klausimas dėl gyvenviečių ženklinimo. Idėjų daug, visko įgyvendinti iš karto gal ir nepavyks, bet privalome bent jau pradėti.

Kita vertus, gyvename sunkiu karantino ir pandemijos laikotarpiu, todėl visi – ir rajono vadovai, ir taryba – privalome sutelkti jėgas gaivinant rajoną nuo šios situacijos pasekmių, padėti verslui stotis ant kojų, užtikrinti, jog švietimo bendruomenė galėtų sėkmingai grįžti į mokyklas, imtis iniciatyvos skatinti rajono gyventojus skiepytis, nes kitaip dar ilgai negalėsime grįžti į normalų gyvenimą.

Turime lygiai pusę laiko šioje kadencijoje, todėl manau, kad susivieniję galėtume daug ko pasiekti. Bet reikia dirbti, o ne kariauti.