Stiprybės metų, tikrai sėkmingų – kiekvienam Jūsų ir mums visiems
Keletui dienų likus iki Naujųjų metų, kiekvienas mūsų stabtelime ir savęs paklausiame: ar norėtumei geresnių, sėkmingesnių, sveikatos, laimės metų?
Visi to norime. Tik turbūt siekiame kiekvienas skirtingai. 2016-ųjų vasaros pradžioje sukaks 40 metų, kai baigęs Kaltinėnų vidurinę mokyklą išvykau iš gimtinės, įstojau į Vilniaus universiteto Teisės fakultetą, po penkerių baigiau jį su pagyrimu ir pradėjau dirbti. Viename iš Vilniaus miesto rajonų prokuratūros stažuotojas, prokuroro padėjėjas, vyresnysis prokuroro padėjėjas, Vilniaus rajono teismo teisėjas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjas, teisingumo ministro pavaduotojas, Konstitucinio Teismo teisėjas, vidaus reikalų ministras, Aukštesniojo administracinio teismo pirmininkas, Teisės universiteto Administracinės teisės ir proceso katedros docentas, advokatas, Lietuvos teisininkų draugijos atkūrimo 1988 m. signataras, pirmininkas, nuo 2008 metų – Lietuvos Respublikos Seimo narys.
Intensyvi ši profesinė biografija, nes toks buvau ir esu – visada stengiausi pirmiausiai reikalauti iš savęs, dirbti, siekti tikslo, o po to, jeigu nepavyks, bandyti ieškoti priežasčių, bet ne kaltų. Esu įsitikinęs, kad kiekvienas mūsų galime labai daug, kai norime. To išmokau dar vaikystėje, čia, Šilalėje, tiksliau – gimtinėje Tūjainiuose, augdamas Petro ir Stanislavos Šedbarų šeimoje. Buvome šešiese, iš namų išėjau paskutinis, nes šeimoje buvau jauniausias. Anksti nutaręs tapti teisininku, tikrai nepradžiuginau mamos. Anuomet ji man pasakė: „Tu teisi žmones, o aš dėl to pergyvensiu“. Daug metų prieš priimdamas sprendimą prisimindavau mamos žodžius, jie sustiprindavo teisingas nuostatas. Šiandien ji, tikiu, džiaugtųsi mano apsisprendimu – dalyvauti rinkimuose Šilalės-Šilutės (planuojamas pavadinimas – Pietų Žemaitijos) vienmandatėje apygardoje ir tapti savo krašto žmonių atstovu Lietuvos parlamente.
Nesakyčiau, kad tai sugrįžimas – į gimtinę mes sugrįždavome nuolat, pas gimines, artimuosius, mokslo draugus. Būtinai nuvykdavome į Tūjainius, pasėdėdavome ten, kur vasarą dabar žaliuoja pieva, o anksčiau stovėjo mūsų namai. Šis mano apsisprendimas yra konkretus noras ir pasiryžimas atiduoti savo jėgas ir darbą Šilalės-Šilutės kraštui. Žinau, kad nebus lengva, tačiau pasitikėjimas savo krašto žmonėmis, jų palaikymas ir profesinė patirtis bus pagrindiniai vedliai, apsisprendus tarnauti savo kraštui.
Anuomet, 1976-aisiais, į Vilnių atvyko ne vienas – mūsų buvo daugiau, šilališkių-kaltinėniškių. Kartu atvyko ir mano klasės draugė Onutė. Iki šiol esame kartu. Užauginome sūnus Tomą, Martyną, dukrą Viktoriją, visi trys jie savo profesiją susiejo su muzika, nors vyriausias Tomas vėliau tapo advokatu. Gruodžio 10 dieną Šilalės kultūros centre klausydamasis Padėkos dienos šventėje grojančių Muzikos mokyklos mokytojų, dainuojančių mokinių mąsčiau apie mūsų krašto žmonių ypatingus muzikinius gebėjimus, perduodamus iš kartos į kartą, kuriais buvo apdovanoti ir mano vaikai. Tikiu, kad muzikalūs kraštiečiai sugebės atskirti tikrus žodžius nuo netikrų, gerus ketinimus nuo kitokių.
Linkėdamas visiems jaukių švenčių, vilčių išsipildymo, kartu norėčiau palinkėti stiprybės metų, tikrai sėkmingų! Kiekvienam Jūsų ir mums visiems.
Iki naujų, mielų susitikimų!
Jūsų Stasys Šedbaras
Lietuvos Respublikos Seimo narys
2015 m. gruodis
Asmeninio albumo nuotrauka.
