Pradedant verslą nereikėtų pamiršti ir blogiausio scenarijaus

Taisyklė, kad viskas turi savo pradžią ir pabaigą, galioja ir verslo pasaulyje. Nors verslo steigimo sąlygos tampa vis palankesnės, dažnai pamirštama apie tai, kad jį lygiai taip pat gali prireikti ir sėkmingai užbaigti. Šioje srityje vis dar trūksta informacijos, kuri būtina tam, kad esant reikalui būtų lengviau užbaigti verslą ženkliai sumažinant galimą asmeninę žalą.

Apie verslumo skatinimą, verslo sąlygų gerinimą mažinant mokesčius ir lengvinant administracinius reikalavimus politinės partijos ir vyriausybės kalba nuolat. Viena esminių verslumo skatinimo sąlygų valstybė jau ilgą laiką laiko lengvą pelno siekiančio juridinio asmens steigimą ir įregistravimą. Visgi besidžiaugiant Lietuvos rezultatais verslo įsteigimo srityje niekada nekalbama apie tai, kaip šalis atrodo verslo užbaigimo, juridinių asmenų likvidavimo, bankroto procedūrų ilgumo bei greitumo grafose.

Nepakankamą verslo užbaigimo temos nušvietimą galima laikyti gana dideliu šalies verslumo skatinimo politikos minusu. Juridinių asmenų bankroto ir likvidavimo procedūros, pasekmės ir kiti niuansai – tai tema, su kuria būtina supažindinti pradedančius verslininkus. Savaime suprantama, kad steigiant nuosavą verslą, apie bankrotą iškart negalvojama ir neprašoma teisininko iš anksto parengti pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo. Tačiau juk prieš lėktuvo skrydį girdime instrukcijas, ką reikėtų daryti avarinio nusileidimo metu.

Pavyzdžiui, retas jaunasis verslininkas žino, kad asmeninės paskolos, kuri buvo paimta iš banko įkeičiant savo turtą, o vėliau perskolinta įmonei, susigrąžinimas pablogėjus įmonės veiklai gali pažeisti kitų kreditorių teises. Tai netgi gali turėti neigiamų pasekmių visos šeimos turtui.

LR Įmonių bankroto įstatyme nurodoma, kad vienas jo tikslų yra per bankroto procedūras šalinti nemokias įmones iš rinkos. 2015 m. įsigalioję Civilinio kodekso pakeitimai suteikia teisę Registrų centrui inicijuoti neaktyvių juridinių asmenų likvidavimą. Tačiau didelis realiai neveikiančių įmonių skaičius šiandien vis dar sukelia neigiamas pasekmes: iškraipo rinkos dalyvių skaičių, verčia VMI ir Sodrą gaišti laiką jas administruojant.

Savalaikis bankroto procedūrų inicijavimas būtų ne tik naudingas verslo aplinkai, bet ir panaikintų bendrovę valdančių asmenų atsakomybę už pavėluotą bankroto bylos iškėlimą.  Vadovai išvengtų akistatos su Bankroto įstatymo 8 straipsnio 4 punktu, kuris byloja, jog „Įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją privalo atlyginti žalą, kurią įmonė ir (ar) kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją, esant bendrovei nemokiai, nepateikė teismui pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo ar pavėlavo jį pateikti. Įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją kreditoriams atsako solidariai“.

Įmonės nemokumo nustatymas tam tikrais atvejais gali būti komplikuotas. Ypač jeigu  bendrovės finansiniuose dokumentuose būvo apskaitytos ne visos operacijos, neįtrauktos PVM sąskaitos–faktūros, neapskaitytas turtas ir t.t. Visas bendrovės turtas ir finansinės operacijos turi būti apskaitytos, o už tai atsako bendrovės direktorius.

Bendrovės direktorius, įvertinęs bendrovės finansinius duomenis ir nustatęs, kad skolos viršija pusę balanse įrašyto turto, privalo apie tai informuoti akcininkus ir inicijuoti neeilinį jų susirinkimą bendrovės nemokumo problemai spręsti.  Akcininkams nusprendus nebegelbėti bendrovės, direktoriui belieka tik parengti pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo.

Problemos įprastai prasideda tada, kai įmonei ima stigti lėšų mokėjimų vykdymui. Vėluojama mokėti mokesčius, atlyginimus, atsiskaityti su tiekėjais. Įmonė susiduria su sunkiais pasirinkimais, kam pirmiausiai sumokėti. Įstatymai griežtai ir nedviprasmiškai nurodo, kad visų pirma reikia mokėti atlyginimus ir mokesčius. Tiekėjai yra paskutiniai eilėje. Pažeidus šią tvarką, laukia solidžios baudos.

Būtent „priešbankrotinėje“ stadijoje verslininkai ir susikuria daugiausia problemų bandydami žūtbūt išsaugoti bendrovės turtą. Stengdamiesi išlaikyti verslą „vandens paviršiuje“, jie imasi rizikingų veiksmų: skolinasi pinigus garantuodami asmeniniu turtu, pradeda „optimizuoti“ mokesčius, bando vertingą turtą iš įmonės perkelti kitur. Didžiausia problema yra verslininkų nesupratimas, kad bankrotas yra natūrali verslo, bet ne gyvenimo pabaiga. Bankrutavus vienam verslui, galima kuo puikiausiai pradėti šimtus kitų sėkmingų.

Kokios priemonės padėtų kovoti su neaktyviais juridiniais asmenimis, kurie vengia pradėti bankroto procedūrą? Teisės aktai vėluojantiems ir vengiantiems laiku inicijuoti bankrotą vadovams numato neigiamas pasekmes. Nepaisant to, labai dažnai suveikia žmogiškas faktorius ir problemos sprendimas atidedamas iki tariamai patogesnės situacijos. Geriausia prevencinė priemonė būtų realus žinojimas, kas yra bankrotas, kaip jis vyksta, kokios jo pasekmės. Savalaikis bankroto bylos pradėjimas išspręs nemažai problemų ateityje, nes pasitaiko nemažai situacijų, kai bendrovės vadovą problemos dėl laiku neinicijuoto bankroto pasiveja ir po 5 metų.

Romas Žėkas, advokatų bendrijos „Žėkas ir partneriai“ partneris