Seimo skaitykloje atidaryta paroda Lietuvos žurnalistų sąjungos nario, fotomenininko Alberto Švenčionio fotografijų paroda „Tremties vaikai – vilties vaikai“, skirta Gedulo ir Vilties dienai, Didžiųjų tremčių 85-iui paminėti. Parodos pristatyme dalyvavo Lietuvos politiniai kaliniai ir tremtiniai, laisvės gynėjai ir daug garbių svečių.
Alberto Švenčionio fotografijų paroda „Tremties vaikai – vilties vaikai“ – dviejų dalių fotografijų ciklas, leidžiantis chronologiškai ir emocionaliai patirti nelengvą mūsų šalies gyventojų kelią į laisvę ir nepriklausomybę. Nors šis kelias kupinas sunkumų, skausmo, netekčių, tačiau visoje kelionėje lydi ir viltis, kuri juntama ne tik užfiksuotuose vaizduose, bet ir A. Švenčionio kuriamomis detalėmis / komponavimo būdais.
Per pastaruosius trejus metus žinomas fotografas Albertas Švenčionis sukūrė daugiau nei trisdešimties vaizdų seriją, kurią pavadino „Tremties vaikai – vilties vaikai“. Čia įamžinti žmonės, vaikystėje, jaunystėje patyrę sovietų tremtį atšiauriuose tolimuose kraštuose. Dažnai vadinami „tremties vaikais“, jie gražiausiu gyvenimo metu išgyveno vieną tamsiausių Lietuvos istorijos tarpsnių – 1940–1953 m. vykusias masines okupacijos laikotarpio deportacijas į atokias Sovietų Sąjungos vietoves, dažniausiai Sibirą. Dalis jų, po sunkių išbandymų, grįžo į Lietuvą ir čia kūrė savo gyvenimą.
Fotografijose matome šviesius, taurios išraiškos, garbaus amžiaus žmonių veidus. Iš pirmo žvilgsnio sunku patikėti, kad tai – didžiules kančias patyrę asmenys. Tarp jų Žemaičių apygardos pogrindinės spaudos bendradarbės, politinės kalinės, ilgametės Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Šilalės skyriaus pirmininkės, Šilalės garbės pilietės Teresės Rubšytės-Ūksienės ir gydytojos Dalios Grinkevičiūtės portretai.
Autoriaus sumanyta kompozicija – tremtinių išgyventos deportacijos istorijos su tai patvirtinančiais dokumentiniais faktais: pačių tremtinių sustabdytų akimirkų vaizdais (fotografijose) bei asmeniniai išgyvenimai, užrašyti nuotraukų nugarėlėse ar dienoraščiuose, piešiniuose, atvirukuose ir dainų tekstuose.
Parodos iniciatorius Seimo Pirmininkas Juozas Olekas sakė: „Tremtis – viena skaudžiausių Lietuvos istorijos patirčių. Ji palietė dešimtis tūkstančių šeimų, iš jų atėmė namus, artimuosius, sugriovė vaikystę ir įprastą gyvenimo tėkmę. Tačiau net ir pačiomis sunkiausiomis aplinkybėmis žmonės išsaugojo tai, ko neįmanoma atimti – tikėjimą, orumą ir viltį.“
Sakydamas, jog tremties tema jam yra ypač jautri, J. Olekas prisimena, kad nuo mažens girdėjo savo tėvų, artimųjų pasakojimus apie tremtį, jos išgyvenimus ir netektis. Šios istorijos padėjo suprasti, kokia didelė yra laisvės kaina ir kokią stiprybę žmonės gali išsaugoti net pačiomis sunkiausiomis aplinkybėmis.
„Gerbiami tremtiniai, gerbiami Lietuvos politinių kalinių, tremtinių atstovai, parodos rengėjai, mieli broliai ir sesės, mieli svečiai,
Dėkoju už galimybę kartu atidaryti šią prasmingą parodą, skirtą Gedulo ir vilties dienai bei Didžiųjų tremčių 85-mečiui paminėti.
Tremtis – viena skaudžiausių Lietuvos istorijos patirčių. Ji palietė dešimtis tūkstančių šeimų, iš jų atėmė namus, artimuosius, sugriovė vaikystę ir įprastą gyvenimo tėkmę. Tačiau net ir pačiomis sunkiausiomis aplinkybėmis žmonės išsaugojo tai, ko neįmanoma atimti – tikėjimą, orumą ir viltį.
Todėl parodos pavadinimas „Tremties vaikai – vilties vaikai“ yra labai taiklus. Juk tie vaikai patyrė tai, ko neturėtų patirti nė vienas vaikas, tačiau daugelis jų užaugo žmonėmis, kurie kūrė ir stiprino Lietuvą, perdavė savo patirtį jaunajai kartai ir tapo gyvais mūsų istorijos liudytojais.
Man ši tema yra artima ir asmeniškai. Pats esu tremtinių vaikas, todėl nuo mažens girdėjau savo tėvų, artimųjų pasakojimus apie tremtį, jos išgyvenimus ir netektis. Šios istorijos padėjo suprasti, kokia didelė yra laisvės kaina ir kokią stiprybę žmonės gali išsaugoti net pačiomis sunkiausiomis aplinkybėmis“, – jautriai kalbėjo parlamento vadovas J.Olekas.
Fotomenininko Alberto Švenčionio darbuose matome ne tik praeities skausmą. Matome ir žmogaus stiprybę, gebėjimą išsaugoti žmogiškumą, meilę savo Tėvynei bei tikėjimą ateitimi.
Šiandien, kai Europoje vėl matome karą ir agresiją prieš laisvą valstybę, tremties istorijos mums primena, kokia brangi yra laisvė, kokia svarbi istorinė atmintis ir kodėl turime saugoti tai, ką iškovojo ankstesnės kartos.
Tegul ši paroda tampa mums visiems ne tik pagarbos ženklu tremtį patyrusiems žmonėms, bet ir priminimu, kad net sunkiausiais laikais viltis yra stipresnė už baimę.
Menotyrininkė Miglė Morkūnaitė-Vervečkienė tvirtina: „Tai – autentiškos dviejų laikmečių, skirtingas žmonių kartas reprezentuojančios fotografijos, papildytos savitomis meninėmis idėjomis. Jos svarbios lietuvių istorinės atminties išsaugojimui bei sklaidai visuomenėje ir leidžia iš naujo patirti praeitį. Ši mums primena, o kartu ir įspėja, kad „Vilties kelias“ yra procesas, kuriam nutrūkti nevalia.
Parodos atidaryme sveikinimo žodį tarė parodos Albertas Švenčionis.
Seimo skaitykloje taip pat surengta knygų ir eksponatų bei asmeninių nuotraukų paroda „Neužmiršti. Birželio istorijos“. Eksponatus, parsivežtus iš Sibiro, parodai paskolino Danutė Kartunovočienė. Kalėdinis žaisliukas, kurį Danutės mama įsigijo Sibire besilaukdama Danutės, skarelė ar nerti užvalkalų nėriniai – visa tai saugo mūsų tautos skaudžią praeitį ir kartu įkvepia saugoti atmintį ateities kartoms.
Parodas Seimo skaitykloje galima apžiūrėti iki birželio 30 d. darbo valandomis.
Nuotraukos Viktoriijos Chornos (Seimo kanceliarijos).
