Pavasariniams saulės spinduliams budinant žemę, keliu į Amžinybę šių metų kovo 23 dieną iškeliavo Mokytoja Filomena Balčienė.
Nenumaldoma gėla plevena širdyse, tačiau ką nors pakeisti ne mūsų jėgoms – tai Aukščiausiojo valia, kuriai turime paklusti.
Filomena Balčienė gimė 1927 m. rugsėjo 24 d. Leliūnų kaime, Anykščių rajone, valstiečių Simfarionos Strazdaitės Kairienės ir Kazio Kairio šeimoje. Būdama aštuonerių metų pradėjo lankyti Leliūnų pradinę mokyklą, ją baigusi, mokslus tęsė Debeikių mokykloje, vėliau Anykščių gimnazijoje. 1947 m. Filomena įstojo į Vilniaus Valstybinio Universiteto gamtos mokslų fakultetą, kurį baigė 1952 metais, įgijusi biologės – botanikės kvalifikaciją.
Baigusi studijas Filomena Kairytė gavo paskyrimą dirbti Rietavo rajone, Laukuvos vidurinėje mokykloje. Čia ji dėstė chemiją, teko būti ir mokymo dalies vedėja, ir užklasinio auklėjimo organizatore. Nuo 1969 m. rugsėjo 1d. Filomena paskirta Šilalės rajono švietimo skyriaus metodininke, o nuo 1975 m. ji dirba Šilalės rajono neakivaizdinėje mokykloje direktoriaus pavaduotoja, čia nuo 1984 m. iki pensijos dirbo chemijos mokytoja.
Atvykusi dirbti laikinai ir svajojusi grįžti į savo tėviškę, Filomena pamilo žemaičių kraštą, žavėjosi žmonių darbštumu, siekė kuo daugiau sužinoti, suprasti kalbą, papročius, pajausti skirtumus ir panašumus su Tėviške, čia sutiko ir savo mylimą vyrą Vytautą Balčį, kuris ją mokė žemaitiškų papročių, dainų, melodijų. Nelengvas buvo gyvenimas, vyras, grįžęs iš lagerio, vis dar domino Lietuvos pavergėjus, tačiau šeima buvo tvirta, vienas kitą palaikė ir varguose, ir džiaugsmuose. Nemažai džiaugsmo akimirkų teikė mėgiamas darbas, mylimi mokiniai, dukrelė Gintara bei vaikaitės Kristina ir Ugnė. Su atvira širdimi, kaip svajonių svajonę Filomenos šeima pasitiko Lietuvos nepriklausomybę.
Filomena buvo nepaprasta mokytoja. Ji sugebėdavo uždegti pažinimo džiaugsmo liepsneles mokinių širdyse. Daugybę mokinių Mokytoja supažindino su chemijos paslaptimis, skatino nebijoti nežinomybės, kvietė ieškoti atsakymų į kylančius klausimus, leido eksperimentuoti ir rasti neįprastų sprendimų. Be galo nuoširdžiai ji džiaugdavosi mokinių pasiekimais, visada pagarbiai kalbėdavo apie savo mokinius, prisimindavo jų išdaigas ir jas įvertindavo kaip pažinimo troškimą.
Filomena Balčienė buvo nuoširdi bičiulė kolegoms, supratinga Mokytoja mokiniams, ji dalijosi savo neaprėpiamo gerumo širdimi su visais. Meile apgaubti buvo namai, meilė spinduliavo bendraujant su bendramoksliais, mokiniais ir kolegomis.
Filomeną, tvirtai įaugusią į Žemaitijos žemę, su Tėviške rišo nenutrūkstanti gija: lankydavo Mamutę, sesers Emilijos šeimą, žinojo jų džiaugsmus ir rūpesčius. Laukdavo kelionių į Anykščius ir grįžusi visada pasakodavo apie bendramokslius, apie Anykščių gimnaziją ir dabartinius gimnazistus. Atskira atsiminimų gija nuvesdavo į visų mylimą Vilnių, senąjį Universitetą. Su didžiule pagarba prisimindavo studijų draugus, jų pagalbą siaučiant vežimų į Sibirą bangai. Niekada nepamiršo kaimynų ir mokslo draugų, kurių jaunas galvas priglaudė Tėviškės pušynai. Skaitydavo ir lygindavo Anykščių krašto ir Žemaitijos laisvės kovų aprašymus.
Mokytoja amžinajam poilsiui atguls šalia savo mylimo vyro Vytauto Šilalės senosiose kapinėse.
Laikas nenuneš į užmarštį Filomenos Balčienės atminimo. Juk liko gerumo Tiltas, jungiantis Ją mylėjusius žmones.
Dėkojame likimui, kad dirbome ir buvome kartu.
Nuoširdžiai užjaučiame velionės dukrą, vaikaites Ugnę, Kristiną ir jos šeimą bei kitus artimuosius ir liūdime kartu su jais.
Bendradarbiai ir bičiuliai
Šv. Mišios už velionę bus aukojamos kovo 23 d. 18:30 Šilalės Pranciškaus Asyžiečio bažnyčioje. Laidotuvės vyks kovo 24 d., karstas išnešamas 13:45 iš Šilalės laidojimo namų.
