Šilalėje bibliotekoje pristatyta Uganda – kontrastų šalis

Iš kaimyninės Tauragės atvykusi Rita Grigalienė praėjusią savaitę Šilalės rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje dalijosi įspūdžiais iš savanorystės tolimojoje Ugandoje.
Teisininke dirbanti moteris šioje Afrikos šalyje praleido mėnesį. Tiek laiko užteko suprasti ne tik savanorystės prasmę, bet ir pažinti dar vieną pasaulio valstybę, pajusti žmonių, kultūrų, gamtos skirtumus, išmokti empatijos, užtvirtinti tolerancijos jausmą, parsivežti neįkainojamos patirties ir įspūdžių, kurie sugulė į fotografijų parodą „Kontrastų Uganda“.

Susitikti su bibliotekos skaitytojais viešnia atvyko specialiai jai Ugandoje siūta suknele, kuri išmarginta gėlių motyvais. „Ji kainavo apie 30 eurų – tiek, kiek čia per mėnesį vidutiniškai uždirba paprastas darbininkas“, – nuo ekonominių skirtumų savo pasakojimą pradėjo tauragiškė. Pasak R. Grigalienės, nedarbo lygis 39 milijonus turinčioje šalyje siekia 70 proc., o skurdo – net 80 proc. „Žmonės gyvena vargingai, nors žemė labai derlinga. Sėklas berk kur nori – išdyks visur“, – tris kartus per metus derlių nuimančios tautos neišnaudotomis galimybėmis stebėjosi tarptautinė savanorė. Tačiau Uganda turi ir kitų išteklių: kasamas
auksas, neseniai atrasta naftos.

Tauragiškė turi versiją, kodėl vietiniams iš turimų žemės turtų nepavyksta susikurti geresnio gyvenimo. Pasak moters, čia tiesiog trūksta švietimo, be to didelė korupcija, vyksta perversmai, streikai, neramumai. Kalbant apie saugumą, Uganda yra įvardijama vidutinio terorizmo lygio šalimi, todėl turistai šią valstybę renkasi vangiai. Tačiau R. Grigalienė pripažįsta, kad oro uoste ir gatvėse matė daug ginkluotos apsaugos.

Tiesa, užsienietė, nors ir labai saugojosi, patyrė vagystę. Savanoriaudama Afrikoje, Rita skaitė pranešimus – daugiausiai moterų smurto temomis, važinėjo po mokyklas, vaikų globos namus, propagavo skautišką veiklą, mat pati yra skautė. Ji sakė, kad Ugandoje tikrai
labai reikalinga šviečiamoji veikla higienos, sveikatos, moterų teisių, smurto artimoje aplinkoje klausimais.

Tačiau šalį reiktų pagirti už švietėjišką darbą kovojant su AIDS. Uganda yra viena iš nedaugelio Afrikos valstybių, kuri sėkmingai kovoja su šia klastinga liga. Mėnesį gyvendama kitame žemyne, R. Grigalienė patyrė, ką reiškia būti „baltu“ žmogumi, kuriuos vietiniai
vadina „muzungu“. „Tokie, kaip aš reiškia turtingo ir sėkmingo žmogaus pavyzdį, gero gyvenimo garantą, – sakė savanorė. – Kartais „baltu“ žmogumi yra gąsdinami vaikai: jei blogai elgsis, ateis „baltas“ žmogus ir suvalgys“.

„Vaikai lipšnūs, atviri, nori paglostyti, paliesti. Klausiau jų, ko nori tapti ateityje? Spėkite? Visi nori būti kosmonautais, aviatoriais ir daktarais, nes šių profesijų atstovai uždirba daugiausiai“, – įspūdžiais toliau dalijosi Rita.

Tiesa, moteris į tolimąją Afriką skrido su savo vyru. „Džiaugiausi, kad mano vyras sutiko keliauti kartu. Jis buvo mano ramstis ir kelionėje pirmyn atgal, ir padėjo įvykdyti visas suplanuotas veiklas savanoriškoje organizacijoje“, – sakė viešnia.
Angliškai kalbanti moteris Ugandoje neturėjo problemų su bendravimu, mat anglų kalba – valstybinė. „Tai didžiulis privalumas atvykusiam“, – sakė savanorė. Tačiau šalies viduje gyventojai kalba 40 kitų kalbų.

Rita buvo nustebusi ir vyraujančia religija šalyje. „Daug kas galvoja, kad tai – musulmoniška šalis. Tačiau taip nėra. 80 proc. – Romos katalikai, likusieji – anglikonai ir musulmonai“, – apie stereotipus prabyla moteris. Ugandos gamta yra nepaprasto grožio – išmarginta slėniais, kalnais, upėmis ir ežerais. Vyrauja tropinis klimatas, kur vidutinė metinė temperatūra siekia apie 25 laipsnius šilumos. Liūčių sezonas prasideda rugpjūtį. Kad Ugandoje yra ko pamatyti, pavirtina ir R. Grigalienė. Moteris daugiausiai keliavo savaitgaliais.

Lankė sostinę Kampalą ir šalia jos esančius objektus. Tačiau pasiekti norimas lankytinas vietas trukdė prasta kelių būklė. Tarkim, 100 kilometrų galima įveikti tik per 5 valandas.

„Nors gyvenome sostinėje, tačiau sąlygos nebuvo kaip keturių žvaigždučių viešbutyje. Vakarais visuomet dingdavo elektra, vandens iš čiaupo neturėjome, vandenį teko gabentis kanistrais iš kolonėlės. Ne reta šeima vandens atsinešti nueina 5 km. Europiečiams šio vandens gerti nepatartina, nes pavojinga“, – apie gyvenimo sąlygas už 6000 km nuo Lietuvos esančioje Ugandoje kalbėjo moteris.

„Šią kelionę prisimenu dažnai. Supranti, kad žmonės neturėtų taip gyventi, bet tuo pačiu suvoki, kad tiesiog toks gyvenimas“, – susitikimo pabaigoje sakė viešnia. Tačiau paklausus, ar norėtų grįžti į kontrastingąją Ugandą, R. Grigalienė nedvejodama atsako teigiamai.
Susitikimą su Rita Grigaliene organizavo Skaitytojų aptarnavimo skyrius, kuriame fotografijų paroda veiks dar kurį laiką.

Rima Norvilienė, Šilalės rajono savivaldybės viešosios bibliotekos Komunikacijos ir informacinių technologijų skyriaus vedėja, autorės nuotr